Lietuviškai

[Леонид]

Литовский не такой сложный как кажется. это своеобразный ключик к итальянскому, ...английскому...

 

O kuo būtent šis pasakymas Jus nustebino - tuo, kad lietuvių kalba nėra sunki, ar tuo, kad atseit yra artima išvardintoms kalboms?
А що саме в цьому висловленні Вас здивувало - те, що литовський не є важким, чи те, що він є нібито близьким до перерахованих мов?



Labas vakaras, Džibi!

Kalbant apie kalbos mokėjimą kaip tokį, aš pilnai zdaję sobie sprawę z tego, że pilnąja žodžio prasme tai yra nepasiekiamas idealas. Ir ta liūdna tiesa multiplikuojasi tuo labiau, kuo daugiau kalbų žmogus teigia mokąs, t.y. automatiškai projektuojasi ant visų kalbų, kurias jis vardina. Tačiau manau, kad yra pagrindo teigti, kad tas lygis, kurio žmogui turėtų daugmaž pakakti profesinėje veikloje, yra nors sunkiai, bet visgi pasiekiamas. Sakau ,,daugmaž" pakakti, kadangi kiekviena kalba yra neaprėpiamas dalykas, ir visų situacijų, kurios gali pasitaikyti nuspėti yra neįmanoma.

Žinoma, daug priklauso nuo to, kokio konkrečiai sąlyčio su kalba reikalauja iš žmogaus darbas. Vienas dalykas, kai žmogus ramiai atsisėda, ima dokumentą, atsiverčia žodyną ir ramiausiai verčia raštu, o gal ir neskubėdamas, jei atliktą darbą reikia priduoti po savaitės. Taip pat priklauso, iš kurios kalbos ir į kurią jis verčia – iš užsienio į gimtąją ar atvirkščiai. Kitas dalykas, kai žmogui reikia vertėjauti žodžiu renginyje, stovint prieš auditoriją. Dar trečias dalykas, kai vykdomas sinchroninis vertimas, kuomet vertėjui tenka kalbėti neatsiliekant nuo kalbančiojo, versti jo ką tik ištartus žodžius ir tuo pat metu įtemptai ir įdėmiai klausytis tolesnės kalbos, o auditorija per ausinukus klausosi vertimo ir nuo jo kokybės priklauso susikalbėjimas visame renginyje, kurie tokiais atvejais paprastai yra rimtoki. Pastarasis variantas reikalauja nei daugiau nei mažiau – tobulumo.

Todėl aš asmeniškai, suprasdamas reikalo svarbą ir to, kokių įgūdžių tai reikalauja iš žmogaus, labai atsargiai vertinu sąvokos ,,mokėti kalbą" taikymą, tame tarpe ir savo asmens atžvilgiu. Nes tai užtraukia didžiulę atsakomybę. Nes kai pasakai, kad kalbą ,,moki", į tave pradeda rimtai žiūrėti, galbūt net deda lūkesčius, ir tada jau tenka už savo žodžius atsakyti, t.y. daryti viską, norint tikrai atitikti tą charakteristiką ,,mokantis kalbą". Ir tuo didesnė atsakomybė, kai žmogus teigia mokąs daugiau kalbų. Nes netyčia paslydus kalbant viena jų, aplinkiniams gali kilt įspūdis, kad ,,tai gal jis visas tas savo deklaruojamas kalbas «taip» moka". Todėl aš apie konkrečiai savo kalbų mokėjimą prabilstu labai atsargiai, ir tik kai matau, kad to mokėjimo lygio šiuo atveju turėtų užtekti.

Nors kitas dalykas – sąvoka ,,pramokti kalbą", arba suprasti ją. Norint versti iš jos – tam reikia nepalyginamai mažiau žinių, negu į ją.

O nuo ko, Jūsų nuomone, priklauso žmogaus sugebėjimas tikrai kokybiškai išmokti kalbą, arba, imant dar įdomesnį atvejį, kalbas?
Ypač įdomu būtų sužinoti, ką turite omenyje kalbėdama apie specifines asmenybės savybes.

Šiaip gyvenime greit baiginėsiu mokslus, gavęs diplomą planuoju juos tęsti. Studijuoju vieną iš humanitariniams mokslams artimų krypčių. Lingvistika anaiptol nėra mano specialybė, dar daugiau, mokytis kalbų manęs niekas neverčia, nebent blaivus protas. Tai dar viena objektyvi priežastis, dėl kurios nesu ypatingai linkęs tvirtinti, kad ,,moku" kalbas - juk, kaip taikliai pavadinote ką tik baigusius studijas - yra ,,neapsiplunksnavę", o aš dar netgi neturiu nei diplomo, o kai turėsiu, tai nebus lingvisto diplomas, nors jo priedas ir liudys, kad moku kalbas, kadangi universitete kalbas irgi imu. Kalbos man yra daugiau pomėgis, kuris man teikia neapsakomą malonumą ir kuriam skiriu laisvalaikį, tačiau bandau suorganizuoti tai taip, kad iš to būtų praktinė nauda, t.y. nekemšu galvon kalbų, kurių akivaizdžiai niekad neprireiks, bet mokausi tų, kurios yra būtinos, be kurių negalima apsieiti. Tai būtų anglų, vokiečių, prancūzų, italų, ispanų, neseniai pradėjau vieną skandinavų kalbų, kurių perspektyvumas pastaruoju metu auga ir atitinkamai jų žinios vertinamos, na o slavų kalbomis domiuosi, nes jos man sekasi ypač neblogai, o kiti aplinkui jų išvis nemoka, ir ne tik retesnių, tačiau ir rusų ir lenkų, o tai sukuria tam tikrą pirmenybę, net monopoliją konkurencine prasme, jeigu apie pastarąją šiuo atveju tenka kalbėti.

Besimokydamas jokiu būdu nebrėžiu ribos, ties kuria reikėtų sustot pasidavus apgaulingam įspūdžiui, kad kalba jau išmokta ir to mokėjimo dabar pakaks visam gyvenimui. Kalbos mokinimasis nėra baigtinis procesas, o mokėjimo lygį būtina palaikyti nepertraukiamai, nes kitaip kalba, jos nenaudojant, neišvengiamai pamirštama; tai yra labai trapus ir pastovios priežiūros reikalingas dalykas.

Bendrai paėmus, šis mano pomėgis gimė palyginus netolimoj praeity, bet kol kas niekas nepranašauja, kad jis greit užges. Bent jau iki šiol man nekildavo sunkumų dėl keleto kalbų mokėjimo, t.y. tarpusavyje jos man nesimaišė, laisvai pereidavau iš vienos į kitą. Kalbu ,,iki šiol", nes nemažai kalbų pramokau ką tik, ir dar tiesiog fiziškai nespėjau šių žinių išvystyti iki tokio lygio, kad jas būtų galima pilnavertiškai pritaikyti, ir tuo pačiu patikrinti žinių kokybę. Kai tai pavyks (tikiuosi; bent jau kol kas yra tam tikro pagrindo kukliai tikėtis, kad tai turėtų pavykti), pasikeis tai, kad išaugs bendras kalbų skaičius, ir įdomu, kaip tai suveiks, kai reikės ,,persijungti" iš vienos į kitą... Tačiau kažkodėl jaučiu, kad tai tik iš išorės atrodo, kad tie ,,kanalai" yra visiškai skirtingi; pvz., dabar lygiagrečiai studijuoju tris romanų kalbas – prancūzų, italų ir ispanų, ir pastebiu, kad jų leksika yra pritrenkiančiai gimininga, panašiai galima apibūdinti ir gramatinius bendrumus; žinoma, negalima teigti, kad jos visiškai identiškos, tačiau pakankamai, kad naudojant bet kurią jų veiktų tas pats protinis ,,aparatas", arba bent jau struktūriškai primenantis susisiekiančius indus. Tarp kitko, tas pats liečia ir slavų kalbas, bent jau mano sąmonėje jos išsidėstė kaip susisiekiantys indai, tačiau tai nereiškia, kad gavosi mišinys. Pvz., pastebėjau, kad mano lenkų kalbos įgūdžiai išsivystė taip  greitai nemaža dalimi dėl to, kad gramatinė lenkų kalbos struktūra gulė ant nepaprastai išvystytų rusų kalbos žinių, tačiau nesusimaišė su ja, o atrinko bendrus elementus (o būtent bendrieji elementai šių kalbų atžvilgiu sudaro gramatikos ir sintaksės pagrindą), ir ant paruošto karkaso adaptavo tai, kas skiriasi. T.y. susidarė ne mišrainė, o gramatiškai taisyklinga lenkų kalba, tik dėl to prabilt sugebėjau žymiai sparčiau.

Atsiprašau, kad spontaniškai taip išsamiai parašiau šiuo klausimu, tuo norėjau išreikšti kuklią prielaidą, kad mokėti daug kalbų – tame nėra kažko tokio nepaprasto, jei tos kalbos giminingos, o Europos kalbų atžvilgiu būtent tas ir pasakytina. Tai nereiškia, kad vienos kalbos žinias galima automatiškai pateikti kaip jai giminingos kalbos žinias; tačiau kalbos tarpusavyje susišaukia – pakankamai, kad vienos jų žinias galima būtų produktyviai panaudoti besimokant jai artimos.

Kalbas aš labiau vertinu kaip priemonę, ne kaip savaiminį tikslą; t.y. tapti lingvistu man jokios pagundos nekyla, juolab kad teorija nesidomiu, o ir į savo pomėgį žiūriu grynai praktiškai, matydamas milžinišką praktinę naudą, kurią teikia kalbų mokėjimas. Tapti profesionaliu vertėju – t.y. pasidaryti vertėjo profesiją savo pagrindiniu viso gyvenimo užsiėmimu – tiesą sakant, neplanuoju, ir ne tik dėl to, kad suprantu šio darbo sunkumą (o kalbant apie vertėjo darbą man iškyla mintyse būtent vertėjavimas gyvai), tačiau ieškant darbo pagal specialybę, kalbų mokėjimą gali tekti pritaikyti ir tokiu būdu, kitaip tiesiog iškyla grėsmė likti bedarbiu, todėl visiškai įmanoma – o dar geriau jei tai visgi įvyktų – koks bebūtų mano darbas pagal specialybę, jei jis reikalaus kalbų mokėjimo – o kadangi aš ruošiuosi pasinaudoti šią savo stiprybe, tai ir pareikalaus - tai jis būtent tuo aspektu bus artimas Jūsiškiam. Todėl aš ir domėjausi reikalavimais, keliamais žmonėms, mokantiems kalbas; plačiąja prasme, o ne tik vertėjams grynąja žodžio prasme. Toks pradinis etapas – darbas, reikalaujantis kalbų mokėjimo – taptų puikia kalbinių įgūdžių tobulinimo proga. Nors daryti vertėjavimą siauriausia žodžio prasme pagrindiniu gyvenimo užsiėmimu man būtų ne pati geriausia perspektyva net žvelgiant iš specialybės teikiamų perspektyvų, tačiau kadangi kalbinius įgūdžius tobulinti reikia, tai vertėtų daryti realiame gyvenime.

Atsiprašau, kad daug prirašiau, man taip netyčia gavos. Būtų įdomu sužinoti Jūsų nuomonę, gal turėtumėte praktinių pastebėjimų dėl kalbų mokinimosi metodo, kaip Jums atrodo, ar tai, kaip aš suorganizavau tą procesą, gali atnešti realių vaisių?

[Джиби]

Sveiki, L.

Abejoju dėl galimybės mokytis lietuvių per italų. Aišku, kad yra daugybė žodžių, kuriuos liet. k. prisiėmė, tarptautinių, lotyniškų, su bendra šaknimi. Tačiau gramatika... Užsieniečiams dažniausiai sunku perprasti kirčiavimą, linksniavimas irgi ne iš lengvųjų.

Kalbos mokėjimo lygį kiekvienas sau gali "diagnozuoti". Tačiau tas idealus "moku kaip gimtąją" yra sunkiai pasiekiamas, o ir pats rodiklis yra subjektyvus. Kiek daug nemokančių savo gimtosios arba mokančių pradinės mokyklos lygmenyje. Kalbant apie darbą, reikia "darbinės" terminologijos. Dažniausiai sutinkamas lygmuo "suprantu ir galiu susišnekėti". Tačiau vertėjavimui to nepakanka, ypač žodžiu ir ypač sinchroniškai. Tačiau jei jūs neketinate būti vertėju, tai jums tas ir neįdomu. O aš jau daug metų maukšlinuosi ausinukus ir - pirmyn.

"Tikrai kokybiškai" priklauso nuo asmens noro tobulėti kiekvieną dieną ir kiekvieną minutę, nuo praktikavimo galimybių, kontaktų. Viena iš bendriausių specifinių savybių, mano nuomone, gabumas kalboms, taip kaip gabumas matematikai.

Man kalbos maišosi. Visą laiką privalau tikrinti mėnesių pavadinimus, nes jie ir panašūs ir skirtingi. Kartais sapnuoju kokia nors kalba, kartais žinau žodį, bet ne ta kalba, kurios reikia dabar.  
Dėl kalbų mokėjimo darbe - neabejotinai esate teisus.  Tačiau maža ką galiu jums pasakyti apie firmų keliamus reikalavimus. Užtat galiu daug ką pasakyti apie neapykantą, kurią jaučia dirbantys vertėjai, kai juos pradeda taisyti "kalbų žinovai", istna plaga.
Dėl mokinimosi būdo nieko nedrįsčiau patarinėti. Tik vieną dalyką žinau tikrai - tai turi būti nenutrūkstamas, kasdieninis procesas.



--------------------------------------------------------------------------------

[Леонид]

Labas vakaras!

Tačiau jei jūs neketinate būti vertėju, tai jums tas ir neįdomu...

Ne, man tai kaip tik įdomu, nes besimokydamas bet kurios kalbos, priešaky keliu tikslą išmokti ją kuo nuodugniau, kad galėčiau ją pritaikyti pilnavertiškai, o ne tik paviršutiniškai pramokti asmeniniam naudojimui. Aš neteigiu, kad visiškai nežadu tapti vertėju, turėjau omeny, kad nesiruošiu tai daryti savo pagrindiniu gyvenimo užsiėmimu, tačiau vertėjavimas gali man labai praversti, ir pasitaikiusios tokio darbo progai, jei tai būtų susiję su kalbomis, kurias moku tikrai padoriai, jokiu būdu neatsisakyčiau galimybės uždirbti duonai, o taip pat idealios progos kalbos žinioms tobulinti. Būtent pastarajam tikslui ,,vertėjavimas" man galėtų praversti pradiniu laikotarpiu, nors nėra garantijos, kad šiame etape gali tekti apsistoti ilgam. Aš asmeniškai žodžiui ,,vertėjavimas" šiame kontekste teikiu kuo plačiausią prasmę, t.y. bet koks darbas, reikalaujantis viena ar kita forma pritaikyti kalbos žinias. Gal šis žodis čia nelabai taikytinas, tačiau žvelgiu iš kalbos mokėjimo lygio požiūrio taško, o čia tapataus turinio atžvilgiu pavadinimas reikšmingo skirtumo neturi.

O ,,buičiai" daug ir nereikia, ypač jei nori tik suprasti, jei nėra poreikio kalbėti, ir jei gali sau leisti pasidėti po ranka žodyną. Aš stengiuosi mokytis visapusiškai, t.y. apimant ir gramatiką, ir žodyną, ir fonetiką, ir sintaksę, ir stilistiką, kad galėčiau ir kalbėti, ir suprasti sudėtingą kalbą, ir taisyklingai rašyti. Ir iš tikrųjų tai yra labai nelengva, tačiau po tam tikro laiko intensyvaus darbo kažkas pasiekiama, kadangi prie gramatikos, kokia sunki ji bebūtų, vis dėlto priprantama, ypač intensyviai dirbant, o ir žodynas, nors kiekvienoje kalboje yra neaprėpiamas, tačiau tam tikra kritinė žodžių masė, kurios turėtų pakakti išreikšti, galbūt ne ypač įmantriai, tačiau ir ne pernelyg primityviai, praktiškai bet kokią mintį, – ši žodžių masė, mano nuomone, turi apčiuopiamas ribas, prie kurių norint galima priartėti. Tai nereiškia, kad ties šia riba mokymosi procesą galima nutraukti (nors būna situacijų, kai žmogui daugiau ir nereikia), tačiau tą masę aš asmeniškai laikau kritine, t.y. jos išsaugojimu reikia ypač rūpintis.

Asmeniškai orientuojuosi į vad. laikraštinį kalbos stilių, jame ir randu tą kritinę žodžių masę ir būtent tą tematiką, kuri yra man aktuali, ir visapusiškais jos aspektais. Mano nuomone, tai kokybiškiausi kalbos šaltiniai. Skaitau ne beletristiką, o straipsnius. Juolab kad ir jie gali turėti grožinių elementų, todėl nemanau, kad kažką prarandu. O jei teikčiau pirmenybę grožinei literatūrai periodikos atžvilgiu, prarasčiau neabejotinai daug, nes joje knibžda žodžių, kurie išvis gali vienąsyk gyvenime pasitaikyti, ir niekad daugiau neprireikti. Žinoma, yra ir įspūdingesnių tekstų, negu periodika, pvz., teisinė kalba, įstatymai, ir tai yra visiškai atskira sfera su savais dėsniais, kurie kartais tik jai vienai ir būdingi, ir kurių nepasisemsi niekur kitur. Apskritai paėmus, kiekviena kalbos sritis – tai savotiška ,,atskira kalba kalbos viduje", ir šis kontrastas ypač ryškus, jeigu imtume kaip atsparos tašką palyginimui šnekamąją kalbą, kurios galima visiškai nesuprasti net ir puikiai išmanant literatūrinę. Ypač tai ryšku anglų kalboje, pvz., žinių laidas supranti pilnai, o vaidybinių filmų kalbą - vos.


Kalbų maišymosi tema man yra ypač svarbi. Aš asmeniškai pastebėjau, kad kai man išlenda ne tos kalbos žodis , tai įvyksta tik jei aš tą kalbą apskritai, ar bent šį žodį moku nepakankamai tvirtai, ir kad to nebūtų, išeitis labai paprasta – tobulėti, ar rūpintis jau įgytomis žiniomis, kitaip nevartojama kalba, ar net jos atskiri segmentai - gramatiniai ar leksiniai, ar net atskiri žodžiai - pamirštami. Kai moku tvirtai, absoliučiai niekas nesimaišo. Jei vietoj lietuviško žodžio man nesiperša rusiškas, tai reiškia, kad kai normaliai mokėsiu ispanų, ispaniškojo žodžio vietoje neišlys itališkasis.

Kiti kalba, kad žmogus fiziškai gali išmokti daugiau negu šimtas kalbų. Teko girdėti kuklesnį, ir dėl to gal realistiškesnį įvertinimą, kad vidutinių gabumų žmogus laisvai galėtų išmokti dešimtį jų. Deja, nepatikslinta, koks šiuo atveju būtų jų tarpusavio giminingumo laipsnis – ar dešimt visiškai skirtingų kalbų, ar ne.

Iki šiol prisilaikydavau, mano nuomone, efektyvios daugelio kalbų mokymosi metodikos, kurią pats sau sukūriau grynai dėl atsargumo, kad jos nesimaišytų. Tai reiškia mokytis vieną kalbą iki tol, kol pramoksiu ją pakankamai tvirtai, kad galėčiau drąsiai pradėti kitą nebijodamas, kad pamiršiu pirmąją. Lygiagrečiai leisdavau sau mokytis kokią nors nepanašią, kad tikrai nesimaišytų. Pvz., lygiagrečiai su vokiečių mokiausi lenkų, o prancūzų pradėti nesiryžau, nes bijojau kad maišysis. Tačiau pastaruoju metu šį principą paminiau, lygiagrečiai su prancūzų pradėjęs dar dvi romanų kalbas, nes supratau, kad atsilieku, o norėčiau visas svarbias kalbas būti pramokęs jau diplomo gavimo metu, kad nebūtų spragų, t.y. nepažįstamų svarbių kalbų.

Rimtesnė problema lygiagretaus keleto kalbų mokinimosi reiškinyje yra ne pats kalbų skaičius, o tai, kad sudėtinga paskirstyti laiką jų pratyboms, kad užtektų viskam.

Dar pridurčiau, kad tik dabar patiriu objektyvių sąlygų spaudimą, kad esu priverstas vienu metu mokytis tokio didelio kalbų skaičiaus. Tačiau normaliai ateityje taip neturėtų būti; dažniausiai, niekur nepasitaiko, kad žmogui kasdien prireiktų pritaikyti iškart dešimtį kalbų. Dar dažniau, paprastai iš karto žinoma darbotvarkė, kokių kalbų žmogui artimiausioje ateityje prireiks, ir jis net turi laiko rezerve, kurį gali panaudoti ,,atšviežindamas" šios konkrečios kalbos žinias, per šį pasiruošimo laikotarpį dirbdamas tik su ja, o kitos kalbos jam šiuo metu neaktualios, tad apie jas (ir juo labiau jomis ) net negalvoja. Manau, kitų kalbų žinios jam šiuo atveju netrukdys. Visų žinomų kalbų žinios tiesiog glūdi atmintyje, o prireikus konkreti kalba aktyvuojama, ir viskas turėtų klostytis sėkmingai. Tai yra mano atsargūs spėjimai poliglotiškumo klausimu. Manau, tai yra pasiekiama, tik reikia tai protingai padaryti. Juk gimtąją mokame puikiai. O ar daug laiko sugaištame ją įvaldydami nuo nulio? Vaikystę, ne daugiau. Kai kurie turi kelias gimtąsias. Prie to kokybiškas keleto užsienio kalbų mokėjimas irgi neretas dalykas. O jei tai pasiekiama – kam bijoti, kad nepasiekiamas truputį daugiau, nei ,,keleto" užsienio kalbų mokėjimas?
Nors, tiesą sakant, visą tai vertinu kol kas pakankamai atsargiai, kažin kas iš to išeis... Na, bent jau pastebiu, kad anksčiau mokėtų kalbų žinioms naujų kalbų srautas lyg nekenkia, o kažkuo net padeda jas prisiminti, visgi leksika labai gimininga; taigi, nėra ko prarasti...

...galiu daug ką pasakyti apie neapykantą, kurią jaučia dirbantys vertėjai, kai juos pradeda taisyti "kalbų žinovai", istna plaga.

Šiaip vertėjų tarpe visuotinai susiformavus patirtis, kad didžiausi ,,kalbų žinovai" yra būtent tie, kurie yra kalbą vos vos pramokę.

[Джиби]

Man kalbos gal jau nuo sklerozės maišosi... :dunno:Teisingiau būtų sakyti, kad nesimaišo, tik vietoj reikiamo "iš stalčiuko" pirmiau iššoka nereikalingas, o tik vėliau tas reikalingasis.

Apie kalbų mokymosi būdus ir metodus nedrįstu kalbėti, nes pati labai netipiškai prakutau. Žinau tikrai, kad reikia, kaip jūs teisingai pastebėjote, išlaikyti sistemą ir pastoviai, pastoviai...

Добавлено спустя 1 день 10 часов 17 минут 12 секунд:

Štai radau gerą kokybiško žodinio (sinchroninio) vertimo apibūdinimą, kalbų pora gali būti bet kuri.

"... факт, что он переводит с другого языка на абсолютно ясный, правильный, четкий, легкий, безупречный и изысканный язык,  говорит о его мастерстве".

T.y. pageidautinas ne tik pažodinis ar tikslus vertimas, bet rišli, logiška, taisyklinga ir nenutrūkstama (atitinkamai pagal pranešėją) minties gija.

O į kurią temą dėtume išverstas straipsnio ištraukas? Mačiau pas indoeuropiečius yra klausimėlis dėl baltų-slavų giminingumo, o gal naują temą pradėti?

[andrewsiak]

O kuo būtent šis pasakymas Jus nustebino - tuo, kad lietuvių kalba nėra sunki, ar tuo, kad atseit yra artima išvardintoms kalboms?
А що саме в цьому висловленні Вас здивувало - те, що литовський не є важким, чи те, що він є нібито близьким до перерахованих мов?

Здивувало те, що литовська є "ключиком" до iталiйськоï та до англiйськоï. Таким самим чином можна сказати, що iсланська є ключиком до португальськоï. Зовсiм рiзнi плани порiвняння.

[Леонид]

Na kodėl gi, aš pastebėjau, kad kartais tai įvyksta dar ir dėl to, kad kai keletas kalbų dėl kasdieninio ir lygiagretaus jų vartojimo taip įsirėžia į protą ir jau tikrai veikia reflektorinės atminties lygyje, t.y. automatiškai, tad ir išeina, kad vietoj reikalingo žodžio išlenda atitikmuo iš kitos kalbos. Bet čia svarbu, kad visgi reikalingasis irgi netrukus pasirodo.

Žinoma, apie pažodinį vertimą negali būti nė kalbos. Kai kurie lingvistai net teigia, kad kalbos ideale yra iš principo neišverčiamos, kadangi neįmanoma kiekvienam vienos konkrečios kalbos reiškiniui parinkti tikslų atitikmenį kitoje kalboje, taip kad jis identiškai atspindėtų verčiamos leksemos semantinį krūvį, tiksliausiai perteiktų semantinį, emocionalų ar kitokį atspalvį, ir prie viso to dar išlaikytų identišką gramatinę struktūrą. Vertimas yra visas mokslas, ir jo pagrindas kaip tik yra faktas, kad kokybiškas vertimas yra ne pažodinis vienos kalbos žodžių keitimas kitos kalbos žodžiais, o viena kalba išreikšto prasminio turinio perteikimas kitos kalbos priemonėmis, o dėl to dažnokai tenka naudoti visiškai kitas kalbos dalis, keisti sakinio struktūrą, norint išvengti kalbai nebūdingų konstrukcijų. O kiekvienoje kalboje gausu savitumų, kurie tik jai vienai ir būdingi, ir identiškų reiškinių kitose kalbose gali išvis nebūti.

Pasiekti Jūsų apibūdintą kalbos mokėjimo lygį, manau, dirbant, galima. Reikia sukurti sąmonėje vientisą nenutrūkstamą kalbos srautą, kad tai būtų panašu ne į eklektišką žodžių kratinį, o į savotišką upę, ir tuomet nors vienas žodis, ištartas ta kalba, sąmonėje automatiškai iškels kitą, būtent tos kalbos, reikiamą žodį, ir toliau viskas eis sklandžiai. Šis efektas yra pasiekiamas, ir net vos pramokus kalbą. Kad jis kuo anksčiau pasireikštų, reikia daug skaityti ta kalba, ir geriausia mokytis ne paskirus žodžius, o tekstus atmintinai. Tai labai greitai atriša liežuvį. O paskui palaikyti mokėjimą palyginti nesunku - daug skaityt ir stengtis, jei pasitaiko progos, kalbėt. Paskui, besitobulinant, žinios šlifuojamos ir tampa vis sklandesnės ir turtingesnės.

Straipsnį Jums nusiunčiau. Manau, tinka semitų skyreliui.

[Джиби]

Ačiū, Leonidai, už vertimą, jau įdėjau. Tiesa, aš jį šiek tiek pakoregavau pagal savo skonį ir supratimą, manau nesupyksite:D
Su jūsų pamąatymais apie kalbos mokėjimo lygį sunku nesutikti, tačiau objektyvių kriterijų, mano nuomone, nėra. Pvz., jau rašiau, kad apibūdinimas "kaip gimtąją" yra neobjektyvus. Antra vertus, koks nors vertėjas gali būti labai gerai įsigilinęs į kurios nors šakos, srities kalbą ir ją išmanyti labai gerai. Puikiai kalbantis ir skaitantis vertėjas, jeigu specializuojasi technikoje, retai kada gali imtis versti grožinę lit. ar poeziją. Aš bent jau nesiimčiau.

Добавлено спустя 5 минут 2 секунды:

Таким самим чином можна сказати, що iсланська є ключиком до португальськоï. Зовсiм рiзнi плани порiвняння.[/font][/size]

Згода
Sutinku

[Леонид]

Apibūdinimas "mokėti kaip gimtąją" gai būti objektyvus, jeigu priimti kaip etaloną tobulą gimtosios kalbos mokėjimą. Aišku, dažnai pasitaiko, kad žmogus ir gimtąją vargiai moka, tačiau jei kas savo gimtąją kalbą išmano deramai, jis, drįsčiau teigti, mokės ne tik kokią nors siaurą jos sritį. Mes juk išmanome (proto ribose; ne pernelyg giliai, tačiau pakankamai) ir lietuvišką šnekamąją kalbą, ir vartojamą lairaščiuose ir žinių laidose, ir grožinę literatūrinę, ir galbūt šiek tiek specifinės techninės pagrindus... Aišku, gal to mokėjimo ir nepakaktų, norint versti pilnaverčius tekstus, tačiau tam mokėjimo lygiui kaip tik tinka apibūdinimas "mokėti kaip gimtąją, ne daugiau", t.y. kiek realiame gyvenime tenka susidurti su šiom sritim ir atitinkama jose vartojama kalba, tiek ir mokam, ne daugiau, užtat būtent "kaip gimtąją".

[Джиби]

Apibūdinimas "mokėti kaip gimtąją" gai būti objektyvus, jeigu priimti kaip etaloną tobulą gimtosios kalbos mokėjimą.

Nežinau, nežinau... jūs rašote "etalonas", bet kokie gi to etalono kriterijai, taip sakant, techninė charakteristika? Žinomų ar vartojamų žodžių skaičius, žodžių reikšmių skaičius, idiomos ar patarlės ir priežodžiai? Šnekamajai kalbai tai sutikčiau, bet ne kalbai iš esmės. Arba manykime: "mokėti kaip gimtąją" reiškia gerai mokėti šnekamąją kalbą.

[Rōmānus]

Sveiki gyvi!

Tingėjau viską skaityti, ypatingai kai Leonidas nukrypsta eilinį kartą į kažkokias filosofijas Tiesiog norėjau pranešti, kad esu gyvas ir sveikas, kaip sakoma "grįžau". Gal dabar ir pats pradėsiu čia reguliariai kaverzoti. Sėkmės visiems, mokantiems ir besimokantiems.

[Леонид]

Sveikas sugrįžęs

Kaip matau, į sostinę persikėlei...

Jokių čia filosofijų, tiesiog mintys temomis, kurių tam tikros man yra netgi šiek tiek svarbios...

Nežinau, nežinau... jūs rašote "etalonas", bet kokie gi to etalono kriterijai, taip sakant, techninė charakteristika? Žinomų ar vartojamų žodžių skaičius, žodžių reikšmių skaičius, idiomos ar patarlės ir priežodžiai? Šnekamajai kalbai tai sutikčiau, bet ne kalbai iš esmės. Arba manykime: "mokėti kaip gimtąją" reiškia gerai mokėti šnekamąją kalbą.

Mokėti kaip gimtąją - sugebėti be kliūčių aptarti bet kurią temą, išmanyti leksiką (proto ribose) visų pagrindinių gyvenimo sričių, kaip minėjau savo prieš tai buvusiame pranešime, o ne tik šnekamosios. Taip, yra leksikos būtinas minimumas, kaip minėjau, kritinė masė. O patarlės ir priežodžiai nebūtinos net bendram susišnekėjimui, nors visiškai aš jų nenuvertinu, jos gali kai kam pasitarnauti, tačiau turbūt tai būtų sritis, dėl kurios prasto mokėjimo turbūt mažiausiai reikėtų pergyventi, ypač jei žmogus dirba su rimtu kalbos stiliumi.

[Rōmānus]

Nesutinku, Leonidai! Bendravimas be priežodžių yra labai sausas. Aš neįsivaizduoju savo kalbos be tokių pasisakymų:

"Tyla - gera byla"
"pažįstu kaip nuluptą"
"Ne Martynui mėlynas dangus"
"Norėt nedraudžiama"
ir pan.

Jie suteikia kalbai raiškos.

[Джиби]

... (proto ribose) .. kritinė masė.

O patarlės ir priežodžiai nebūtinos net bendram susišnekėjimui, nors visiškai aš jų nenuvertinu, jos gali kai kam pasitarnauti, tačiau turbūt tai būtų sritis, dėl kurios prasto mokėjimo turbūt mažiausiai reikėtų pergyventi, ypač jei žmogus dirba su rimtu kalbos stiliumi.

Nei proto ribos nei kritinė masė turbūt, nepriskirtini prie etaloną apibūdinančių kriterijų, nes jų pačių ribos neaiškios:D
Įdėmiai skaitydama jūsų laiškelį supratau, kad mūsų požiūris skiriasi, nes žiūrime iš skirtingų pozicijų. Manoji - vertėjo. Kokia aš būčiau vertėja, jei nemokėčiau ir negalėčiau išversti kalbančiojo pasisakymą paįvairinčio priežodžio, nemokėčiau surasti jo analogo lietuviškai ir vice versa. Vertėjai labai dažnai įvertina tokį gebėjimą "aukščiausia klase" (kaip ir anegdotų vertimą). Čia vertėtų priminti vertėjus, verčiančius politikų pasisakymus, pvz., Putino "мухи отдельно и котлеты отдельно", "мочить в сортире", daugybę Bušo pasisakymų, kurių pilnas internetas ir kurie įgavo bendrinį bušizmų pavadinimą, Chruščiovo "мы вам покажем Кузькину мать" ir t.t.
Atrodo, kiekvienas pasilaikysime savo nuomonę, o kriterijai iš niekur neišdygs, nes objektyvių nėra.

[Леонид]

Sveiki,

ne, Jūs mane ne labai supratot dėl frazeologizmų. Kalbėdamas kad jie "nebūtini", turėjau omeny tik, kad žmogui, kuriam kalba nėra gimtoji ir kuris nėra vertėjas, įmanoma bet kokią mintį išreikšt ir paprastesnėm priemonėm. Pvz., vietoj "You are driving me up the wall" (nors gal ir primiršau, kaip ten skamba, gal truputį klystu, bet kažkas labai panašaus) galima paprasčiausiai - "You are irritating me". Kvalifikuotam vertėjui reikia žinot viską.

Dėl "v sortire zamočim", "Laisvosios Europos radijas" šią frazę išvertė "skandinsim išvietėje" Kaip tai - tikslaus vertimo prasme?

[Джиби]

Visai gerai, nors "zamočit" reiškia "nužudyti" , bet paskandintas išvietėje jau nebeprisikels, negi norėtumėte, kad būtų pasakyta "žudysime išvietėje". Tada iš karto norėtųsi klausti kurioje konkrečiai ir kodėl tik ten. Tai tikslus lietuviškas atitikmuo, juk supykę lietuviai pasako "tokį tik išvietėje paskandinti".

PS nelabai rašome kartu:D

[Леонид]

Tai tikslus lietuviškas atitikmuo, juk supykę lietuviai pasako "tokį tik išvietėje paskandinti"

Tikrai? O aš nežinojau, kad tai lietuviškas frazeologizmas, galvojau, kad tai tik vertimas ...

PS nelabai rašome kartu

Taip, gaila kad kartu neišeina, tačiau aš pastaruoju metu truputį užsiėmęs, laiko labai trūksta net prie kompiuterio prieiti...

Sėkmės visiems, mokantiems ir besimokantiems.

Ačiū! Tikrai prireiks

...dar kai ką prisiminiau...

Beje, gal žinai kokį gudrų būdą rašant lietuviškai turėti šauktukus ir procento ženklą? Nes mane tikrai nervuoja kaskart perjunginėti klaviatūrą.

Alt+Shift+Ą

[Джиби]

PS nelabai rašome kartu

Taip, gaila kad kartu neišeina, tačiau aš pastaruoju metu truputį užsiėmęs, laiko labai trūksta net prie kompiuterio prieiti...

Nesusipratimas, turėjau galvoje:žodį "nelabai" rašome kartu:D

[Леонид]

Romanai,

gal galėtum pasidalinti įspūdžiais apie vengrų kalbą?..
Ar labai sunki?.. (kvailokai skamba klausimas, bet visgi...)

Užmečiau akį į medžiagą, prieinama internete, kas yra afiksalinis kalbos pobūdis man yra suprantama.

Peržvelgiau linksniavimą, atrodo įspūdingai, nelabai ką primena, bet lyg logiškai galima perprasti?..

Kad netaisyklingųjų veiksmažodžių yra, irgi perskaičiau, bet ar jų daug? Ir ar daug veiksmažodžių laikų?

Nors, žinoma, nenoriu pasakyti, kad jau pradėjau mokytis šią kalbą, tačiau perspektyvoje šiaip norėčiau, derėtų; tai reiškia - bus laiko, pramoksiu; nors laiko turėsiu tikrai negreitai...

[Джиби]

Leonidai,
kaip supratau jūs daugelį kalbų išmokote savarankiškai. Aš visada kalbų mokiausi "savaime", t.y. išmokdavau kalbėti, o paskui jau visa kita prisijungdavo. Dabar labai norėčiau patobulinti (nors čia tas žodis nelabai tinka:oops:, tai pasyvus mokėjimas) savo čekų. Skaitau, verčiu (ne grožinę, kaip sakiau), viską suprantu, kartais tenka žodynu pasiramstyti. Bandau rašyti ir pramokti gramatikos, bandau garsiai tarti žodžius. Ką patartumėte ir kokių paklydimų reikėtų saugotis? Partnerio pokalbiams neturiu. Radau čekų gramatikos tinklalapį, tai kolkas mano vienintėlė mokymo priemonė.

[Леонид]

Labas vakaras, Džibi.

Pabandysiu atsakyti į Jūsų klausimą. tik gal truputį nenuosekliai gausis...

Iš tikrųjų bandau mokytis kalbų savarankiškai ir nuosekliai, nes mano sąlygomis beveik neįmanoma, kad tas mokėjimas ateitų iš išorės. Mano "metodika" yra tokia:

1) imu gerą vadovėlį (jei toks yra, o jeigu gero nėra, o kalbą pramokt vis tiek norisi, tai griebiu kas pakliūna po ranka) ir nuosekliai pradedu skaityti nuo pat pradžių: fonetiką, visas gramatikos taisykles, pakeliui užsirašau visus pasitaikančius žodžius, o dienos bėgyje visa tai bandau iškalti. Jei vadovėlyje yra pratimai, o pageidautina, kad dar būtų ir raktas jiems - pratimus atlieku raštu, sutikrinu su atsakymais, klaidas negailestingai braukiu raudonai, kad ateity jų nekartočiau

Paprastai geri vadovėliai apima visą reikalingiausią gramatikos kursą. Taigi, belieka stropiai išmokti. Skiriu ypatingą dėmesį tam, kad, matant tekstą ta kalba, man būtų visiškai suprantamas visų gramatinių konstrukcijų vartojimas jame, iki smulkiausių detalių. Be to, kad pats užsimerkęs galėčiau linksniuoti, asmenuoti, vartoti taisyklingą žodžių tvarką,... Iliuzija yra nuvertinti kokius nors gramatikos momentus, kurie gali pasirodyti smulkūs arba savaime suprantami, pvz., įvardžių linksniavimas. Atrodytų, kokia nauda ilgai kalti mažyčius žodelyčius, ir taip viskas aišku... Tačiau kai toksai pasitaikys tekste, tenka laužyt galvą, prisimenant, ar tas žodelis reiškia ,,juos", ar ,,ją", ir gal net viso sakinio prasmė tampa neaiški.

Taip pat iliuzija, mokantis gramatikos, manyti, kad jei (pvz., linksniavimo ar asmenavimo) logiką supratai, tai ją jau moki, ir dabar galėsi ją pritaikyti automatiškai. Suprasti - nereiškia atsiminti. Tai gali skaudžiai kainuoti. Išmokt automatiškai panaudot galūnę galima tik po intensyvaus treniravimosi. Tam labai praverčia pratimai.

Žodynas... būtina išmokti visus pasitaikančius vadovėlyje kasdienio gyvenimo žodžius. Atradau, kad ,,razgovornikai" yra visai nebloga priemonė. Pvz., kai mokiausi lenkų, tiesiog išmokau visą rozmowkų knygelę atmintinai, ir tai taip atrišo liežuvį, kad tapo tvirtu pagrindu tolesniam gilesniam ir daug rimtesniam studijavimui, ir iki šiol nepatiriu jokių sunkumų kalbėdamas ar rašydamas lenkiškai.

Be to, primygtinai patartina mokytis tekstus atmintinai: tai naudinga visais atžvilgiais – ir lengviau išmokti gramatines konstrukcijas, taip pat tai – idealiausias būdas mokytis žodžius (t.y. bandome įsiminti ne garsų/raidžių kombinaciją, nes taip kyla grėsmė, kad pamiršimę prasmę, arba prasmę atsiminsim atskirai nuo žodžio; geriau mokytis ne paskirus žodžius, o sakinyje, kontekste – taip įsisąmoniname žodį neatskiriamai nuo jo prasmės), ir apskritai, tekstų mokinimasis paspartina gebėjimą ,,persijungti" į kalbą kaip į vientisą ,,srovę", savotišką nepertraukiamą ,,bangą", t.y. atriša liežuvį.

2) Kai vadovėlis įsisavintas, visos gramatinės taisyklės išmoktos, atpažįstamos ir be sunkumų pritaikomos, galima pereiti prie tekstų skaitymo su žodynu. Bent jau taip darau aš. Čia jau galima specializuotis, rinktis, kokia kalbos naudojimo sritis Jums yra aktualiausia (nes kiekviena kalba yra daugiaveidė, kiekviena sritis – tarsi atskira kalba kalboje su savais dėsniais), ir pagal tai rinktis tekstus skaitymui. Tai priklauso nuo to, kokioje srityje kalbą vartosite; iš tos srities ir patartina rinktis tekstus tobulinimuisi. Pvz., aš skaitau ne grožinę, o laikraštinius straipsnius, nes man reikalinga būtent tai. Kuo daugiau skaitau, tuo mažiau nepažįstamų žodžių pasitaiko, tuo suprantamesnė darosi kalba, pamažu atsiranda tikroji kalbos pajauta, kuomet jau artėjama prie taisyklingo kalbėjimo stiliaus; kalba tampa vis mažiau skurdi, pažįstama vis daugiau priemonių įvairiais būdais išreikšti mintį...

Skaitydamas tekstus, išrašau visus nepažįstamus žodžius ir išmokstu. Taip pat būtina kreipti dėmesį į pastovius žodžių junginius, kuris žodis su kuriuo dera... Pvz., kaip mes išsiaiškinome šio forumo temoje, skirtoje lenkų kalbai, (pagal Romaną): popełniać pomyłki sakyti negalima: jei popełniać, tai popełniać / naprawiać  błędy, o jei pomyłki – tai tada jau robić pomyłki, bet popełniać pomyłki neskamba ir rėžia ausį, tad lyg ir stiliaus klaida... Tai iš tikrųjų yra dalykas, kuriam pasiekti reikia labai daug laiko, nes ateina tik su patirtimi. Tai reikalinga, norint, kad kalba būtų sklandi ir laisva nuo jai nebūdingų, nenatūraliai skambančių pasakymo būdų.

Būtina skaityti nuolat, išlaikyti pastovų sąlyti su kalba. Kalbos žinios yra labai trapios ir reikalingos pastovios priežiūros, kitaip, praradus kontaktą su kalba, kartais akimirksniu pamirštama net tai, kas yra jau pasiekta, net elementariausi dalykai, paprasčiausi žodžiai... Iliuzija, kai manoma, kad jei vakar išmoktą žodį iš ryto atsikėlęs atsimeni, tai prisiminsi visą gyvenimą. Prisiminsi, jei vartosi. Jei ne – tikrai po kurio laiko jo pasigesi, kai prireiks jį pavartot...

Tas procesas yra daugmaž savaiminis, nuolat vartojant kalbą (kad ir skaitant) reikiamų žodžių atranka vyksta savaime. Tiesiog tie, kurie reikalingesni, atitinkamai ir pasitaiko dažniausiai, taigi ir įsimena tvirtai. Tik reikia pastoviai kalbą vartoti, ir viskas bus gerai.

Kas dėl partnerių pokalbiams, tai bent jau norint treniruotis rašyti taisyklingai, šis forumas yra tikras lobis... Čia nuolat yra tobulai čekiškai kalbančių žmonių. Jie visada noriai ištaisys klaidas ir atsakys į visus klausimus. Aš, nors čekų kažkiek pramokau, ir net sulaukiau pagyrimų, tačiau toli gražu nemanau, kad pasiekiau šios kalbos mokėjimo lygį, kuris mane tenkintų, todėl labai norėčiau pats pasinaudoti visais šiais patarimais, kuriuos ką tik čia taip gražiai išdėsčiau, ir dar kartą nuosekliai pereiti per visą vadovėlį. Tik, deja, laiko trūksta.

Rekomenduoju tikrai puikią knygą: И.Радчек, П.Тучнегов, "Самоучитель чешского языка", Минск 2000. Nesunku rasti prekyboje. Tekstai, išsami gramatika, daugybė pratimų su atsakymais, priedas su pokalbiais...

Man asmeniškai čekų kalba pasirodė sudėtingiausia iš visų slavų kalbų. Konkrečiai: sudėtingas ir t.t. atvejais į jokią kitą kalbą nepanašus linksniavimas, daugybė ilgųjų balsių, ir kartais sunkoka įsiminti, kur ,,a", o kur ,,á" (linksniuojant/asmenuojant, žinoma, yra nuoseklumų, tačiau kai jos žodžių šaknyse, į tai tenka kreipti papildomą dėmesį). Tarimas irgi įdomus. Realiai kiek ilgieji balsiai yra ilgesni už trumpuosius, man sunku pasakyti. //www.lingvisto.org (rekomenduoju, ten visa gramatika) parašyta, kad dukart ilgiau. Kartą gatvėj teko girdėt, kaip kalbėjo praeivis... kiek supratau, tai buvo čekiškai... tai jis, kalbėdamas lėtai, tikrai 10kart ilgiau tarė tuos balsius... Fonetikos aš nelinkęs dramatizuoti; bent jau taip, kad mus suprastų, tikrai sugebėtume prabilti, jei iškiltų būtinybė; o tuo pačiu, besiklausydami pašnekovo, ir suprastume, kaip tarti.

Per radiją girdėjau, kaip kalbama čekiškai, ir man susidarė įspūdis, kad ilgieji balsiai taip stiprina skiemenį, kad jis skamba tarsi būtų kirčiutas – tiek stipriau, negu pirmasis, kuris laikomas pastoviai kirčiuotu...

Taigi, šiame forume yra puiki galimybė tobulintis, klaidų ir bandymų metodu Ir aš ten mielai rašyčiau, tik, deja, dabar trūksta laiko tokioms kalboms; o ateityje kaip nors irgi pasistengsiu atšviežinti savo čekų žinias...

Tai tiek dalinimosi kuklia ,,patirtimi"; tikiuosi, tai buvo bent šiek tiek naudinga. Negarantuoju, kad prisiminiau viską, atsiprašau, jeigu mintys išdėstytos nenuosekliai. Jei ką dar prisiminsiu, parašysiu.

Jeigu turėtumėte kokių pastebėjimų ar klausimų, rašykite, mielai pasistengsiu atsakyti, man iš tikrųjų labai įdomu. Sėkmės!

[Джиби]

Leonidai, mano nuoširdžiausias AČIŪ Jums už tokį išsamų atsakymą. Tiesą sakant, nesitikėjau:oops:. Jūs matėte mano "pratimėlius" čekų temoje, ką bepasakysi, pradinuko lygis. Bet tikrai žinau, kad "терпенье и труд все перетрут". Esu numačiusi tikrai ne maksimalistinius, bet mokomuosius planus ir juos vykdysiu. Kai kuriais iš jūsų patarimų pasinaudosiu, nes jie labai praktiški, o ir mano gyvenimiška bei kalbų mokslo patirtis juos patvirtina. Jau išsitraukiau pokalbių knygelę ir pasidėjau greta. Man labiau nei lingvisto patiko tas rusiškas Franko puslapis, juo daugiau naudojuosi. Persimečiau į kompą ir tikrinuosi linksniavimą.

[Rōmānus]

Paskaičiau prabėgom Leonido atsakymą ir beliko nustebti, kad dar Lietuvėlėje yra žmonių, kurie dar sugeba taip rūpestingai ir kruopščiai rašyti. Kalba yra tiek išmarginta ir padailinta, kad net sunku patikėti, kad tai natūrali žmogaus rašysena. Kai mokiausi Rygoje, visus mokslus ėjau anglų kalba, taigi kai reikėjo parašyti kažkokį darbą, tas mes visada paskui pasileisdavome MS Word Thesaurus, kad pakeistume visus žodžius pačiais įmantriausiais sinonimais, nes tada atrodė, kad tai bus "lygis". Čia necituosiu, bet kai kurie žodžiai padvelkė prieškario Lietuva. Ar čia netyčia, toks stilius, ar specialiai?

[Леонид]

mano nuoširdžiausias AČIŪ

Nėr už ką.  Sėkmės besimokant; tiesą sakant, truputį pavydžiu, kad galite mokytis čekų; ir aš norėčiau, bet vis pristinga laiko.

Romanai,

aš ir peržiūrėjau prabėgom tą savo pranešimą, ir pridėjus ranką prie širdies - nematau jokio skirtumo tarp to, kaip rašau aš, ir to, kaip rašai tu. O kas dėl "specialiai" - esu įsitikinęs, kad tai yra viena labiausiai nepavydėtinų situacijų, kuomet esi priverstas savo kalbą tvarkyti dirbtinai - leidinėt Tezaurų ar kapstytis po žodynus. Ir, tiesą sakant, mane vargintų dirbtinai skurdint savo kalbą, rašau taip, kaip man gaunas; tikiuosi, nelabai rėžia akį ... Tarp kitko, kartą susirašinėjant neformaliai man teko patirt priekaištą, kad mano bendra lietuvių kalbos struktūra išduoda nelietuvį. Dabar iš tavęs girdžiu diametraliai priešingą vertinimą. Ar galėtum patvirtinti tą teiginį, kad mano sakiniai surėdyti rusiškai?

Čia necituosiu, bet kai kurie žodžiai padvelkė prieškario Lietuva.

Jei netingi, pacituok, man naprawdę smalsu .

[Джиби]

Jokių čia filosofijų, tiesiog mintys temomis, kurių tam tikros man yra netgi šiek tiek svarbios...
... tai būtų sritis, dėl kurios prasto mokėjimo turbūt mažiausiai reikėtų pergyventi, ypač jei žmogus dirba su rimtu kalbos stiliumi.

Man tai iš karto buvo aišku, kad jūs rusakalbis:D

... tiesiog mintys tam tikra, man šiek tiek svarbia  tema
...būtų sritis, kurią netgi prasčiau išmanant, nereikėtų pergyventi, ypač jei žmogus tobulina (rimtą) kalbos stilių

[Леонид]

Tai pasirodo, kad moku lietuvių taip, kad vos pabandžius suregzt padorų sakinį, iškart kyšo ausys? Ir kaip po to dar išdrįsčiau kalbėti apie tai, kad moku dar kažkokias kalbas, jei pasirodo, kad net lietuvių padoriai nemoku?

Baisiausia tai, kad aš pats nejaučiu, kad mano kalba skiriasi nuo tos, kuria kalba aplinkiniai...

Ir kaip po to dar tikėtis išmokti užsienio kalbas?

O kaip galima būtų apibūdinti tas klaidas, norint jų atsikratyti; koks jų pobūdis? Kokios konstrukcijos labiausiai taisytinos?

Tarp kitko, taip ir nesupratau, kuo blogas pirmasis sakinys, kurį pacitavote... Tiesiog spontaniškai parašytas, nesuredaguotas... Akivaizdu, kad taisytinas, tačiau dabar žiūriu į jį ir negaliu suprasti, kuo gi jis galėtų išduoti būtent rusakalbį?